Romualdas Ozolas. Ukraina – Europos ateities garantas

Iš Ozolo palikimo  Spausdinama iš rankraščio, 1994 m.

 

Mūsų visų ateitis viena: demokratinis XXI amžiaus pasaulis. Todėl arba jis bus, arba mūsų neliks.

Demokratizuoti pasaulio nebus įmanoma, kol nebus demokratizuota Rusija. Demokratizuoti Rusijos nepavyks, kol ji iš euroazijinės netaps europine valstybe. Europine valstybe Rusija netaps tol, kol nuo jos neatsiskirs Ukraina kaup nepriklausoma valstybė. Tardama greta Lenkijos antrąja laisva didžiąja slavų valstybe, Ukraina galėtų sunaikinti rusiškąjį imperializmą ir sukurti trečią tikrai laisvą slavų didvalstybę – Rusiją. Vienai Rusijai to padaryti nepavyktų niekada, gera valia daugiaamžių imperinių tradicijų paprastai neatsisakoma, imperialistiniai siekiai paprastai yra sunaikinami, panaikinys jų galimybes. Tai padaryti tegali Ukraina, padedant visoms toms šitai suprantančiom ir kartu su Ukraina veikti galinčiomsšalims ir valstybėms. Taip daug kam iš Lietuvos matosi Ukarinos šiuolaikinė paskirtis  ir galima jos istorinė lemtis.

Kokias mes matome tokios misijos realizavimo galimybes?

Daugiausia nuveikti pasaulio demokratizavimo labui galėtų, aišku, JAV. Tačiau, pirma, jose pačiose bręsta labai rimtos ir ilgalaikės vidinės problemos. Antra,JAV pati tebevykdo nuosaikiausią imperalizmo ir būtų visai nieko prieš pasaulyje įvesti monokontrolės sistemą. Trečia, šiandieninė JAV vadovybė neturi aiškios politikos buvusios TSRS atžvilgiu, nesiryžta finansuoti Ukrainos, Kazachstano ir kitų šalių laisvėjimo, tebelaikydama euroazijinę Rusiją arabų ir kinų pasaulių atsvara, nors tokio pobūdžio Rusijos dominavimo laikas istoriškai jau baigėsi. Ar sugebės persiorientuoti JAV?

Lemiama Vakarų Europos jėga vėl tampančios Vokietijos geopolitiniai interesai negali projektuoti laisvos ir stiprios Ukrainos, tuo labiau trijų – Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos – slaviškų didvalstybių. Dominavimo Europoje dėlei Rusija ir Vokietija galės greičiau sudaryti laikiną, imperinio pobūdžio persitvirtinumus garantuojančią sąjungą, kurios elementai jau dabar kyla į dienos šviesą. Tačiau per Europos Sąjungos struktūras ir jų veikimą ir iš Vokietijos mes tikimės ir laikiame paramos Ukrainai.

Lenkijos dominavimo Vidurio Europoje siekis nekelia abejonių nei artimesniems, nei tolimesniems kaimynams. Todėl aišku, kad ji nors ir neremti nepriklausomos Ukrainos įsitvirtinimo, neskubės į pagalbą Ukrainai gesinant savo politinius gaisrus ar lopant ūkio skyles. Blogiausia , kad ta linkme yra nukreipiama ir istoriniais politinio aljanso ryšiais su Lenkija susijusi Prancūzija. Taigi, Vakarų Europoje, išskyrus Angliją ir Skandinaviją, Ukrainai ir ateityje bus sunku rasti strategiškai į jos draugystę orientuotų partnerių.

Šioje situacijoje ypatingą reikšmę Ukrainai gali įgyti, tegul ir nedidelę, Lietuva.

Jos, kaip ir Ukrainos, nepriklausomybės neskubės remti nei Rusija, nei Lenkija, nei Vokietija. Tai suprantama: kaip ir prieš amžius, Lietuva yra ant strateginio Rytų-Vakarų kelio, pačiame Europos geografiniame centre, ant patie Baltijos jūros Rytų-Vakarų kampo. Kas kontroliuoja tą vietą, tas kontroliuoja Europos Rytų -Vakarų apykaitą. Lietuvoje visi įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva ją turi kontroliuoti pati.

Todėl vėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visiškai suprantamos yra jos naujų, praeities klaidų nebekartojančių ryšių su pasauliu ieškojimas, dėmesį visų pirma kreipiant į Baltijos šalių aljansą, realizuotą Baltijos asamblėja, kuriama Baltijos Ministrų taryba ir Baltijos šalių prezidentų neinstitucionalizuotu pasitarimu. Baltijos šalys vykdo palaipsnišką integraciją su Šiaurės šalimis. Baltoskandijos regionas – naujas Vakarų Europos integralumo segmentas  – teigiamai vertinamas ir Europos Sąjungos kuluaruose kaip galima atsvara per nelyg dideliam Vokietijos įsigalėjimui. Lietuvos susijungimas su Vakarų Europa per Baltijos ir Šiaurės šalis, arba „Šiaurės kelias“ su neramiu dėmesiu vertinamas visose pasaulinės politikos konstruktorių dirbtuvėse, šiandien yra jau pakankamai akivaizdus faktas.

Dėl istorinių aplinkybių ir išliekančio intereų netapatumo lėčiau į Vakarų Europą tiesiamas „Pietvakarių kelias“ – per Vokietiją. Lietuva gerai supranta, kad, politinei konjunktūrai Vokietijoje kintant, gali būti iškeltas Karaliaučiaus krašto (Rytų Prūsijos arba Prūsų Lietuvos) klausimas. Sprendžiant jį pasaulio bendrijai, Lietuva niekada negalėtų sutikti su sprendimu Vokietijos naudai, nors tai kaip galimybė egzistuoja ypač jei Vokietija įsigalėtų Europos Sąjungoje arba susikurtų Vokietijos -Rusijos aljansas.

Prūsų Lietuvos jos dabartinėse Kaliningrado srities sienos statuso peržiūrėjimo Vokietijos naudai grėsmė vienija Lietuvos ir Lenkijos pastangas Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, laisvos ekonominio režimo zonos arba net atskiro valstybinio darinio sukūrimo linkme. Tačiau aiškumo ir pasitikėjimo tarp Lietuvos ir Lenkijos tai nedidins. Pasirašoma Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybinė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis taip pat neatnešė laukto aiškumo Lenkijai išvengus paminėti buvusią rytų okupaciją (sutartyje su Rusija buvęs Lietuvos okupavimo 1940 metais faktas pripažintas). Žinoma, tai nekliudys plėtoti daugiašalius santykius. Tačiau Lietuva faktiškai tik dabar užbaigia 1918-1921 metų Lietuvos – Lenkijos karą, ir tūkstantmetės taikos, kurios iki šiol viltasi, ši sutartis Lietuvai nežada. Galimais neaiškumais ir trintimis , aišku, visų pirma naudosis Rusija.

Būdama gyvybiškai suinteresuota kuo platesniais europiniais ryšiais ir kuo patikimesniais partneriais, Lietuva šiaurėje tai gali rasti Skandinavijos šalyse, Danijoje ir Anglijoje, rytuose – nurimusiose Kaukazo valstybėse, o pietuose – Ukrainoje. Lygiai tokie pat yra Ukrainos politinės geografijos interesai. Lietuvos ir Ukrainos aljansas nulemtas pačio jų siekimo galutinai įsitvirtinti kaip nepriklausomoms valstybėms. Nepriklausomybės įtvirtinimas abiejose šalyse leidžia ieškoti kitų bendrų veiksmų.

Strategiškiausias ir Ukrainai, ir Lietuvai yra dujų ir naftos klausimas. Abiem atvejais ir Lietuva, Ukraina turi tapti nepriklausomos nuo Rusijos energetinio diktato. Lietuvo apsisprendimas įrengti naftos terminalą, leidžiantį imti naftą Mažeikių gamyklai per Baltijos jūrą atplukdytais tankeriais prijungia Lietuvą prie Šiaurės šalių apsirūpinimo sistemos. Ukraina alternatyvas rusiškajai energetikai, matyt, sėkmingiausiai ir strategiškiausiai galėtų gauti Islamo pasaulyje. Jo teikiamomis galimybėmis neabejotinai suinteresuota ir Lietuva. Matyt, Vidurio Europa, į kurią ilgainiui jungtųsi nuo Europos Sąčjungos ir NATO atstumiamos buvusios „liaudies demokratijos“ šalys, formuotųsi tiek, kiek, siekdamos nepriklausomybės įtvirtinimo ūkio ir ekonomikos sferose, tos šalys galėtų naudotis „pietų pusrutulio“ dujomis ir nafta, o ta įtaka šiaurę siektų tiek, kiek sparčiai pietų dujotiekis ir naftotiekis  … tų Helsinkio link.

Dar viena svarbi, nuo Lietuvos Atgimimo metų susiformavusi prekybinės traukos kryptis į Turkiją ir arabų šalis galėtų būti išplėtota, jeigu Via Baltica trasa, dabar nuo Lietuvos atkakliai sukanti Karaliaučiaus ir Vokietijos link, pavyktų per Lenkiją pratęsti žemyn, iki Atėnų. Europos Šiaurės-Pietų automagistralė yra vienas reikšmingiausių ne tik Europos ūkio, bet ir geopolitikos faktorių. Todėl, jeigu Lietuva ir Ukraina galvoja apie rimtą bendradarbiavimą, jos turėtų galvoti ir apie šį ūkinius ir kultūrinius ryšius garantuojantį tarpvalstybinių santykių projektą. Nei Europos Vakaruose, nei – tuo labiau -Rytuose pagalbos jam realizuoti tikėtis nebūtų verta. Bet Arabų ir Šiaurės šalyse – taip.

 

Neatmestina ir Baltijos-Juodosios jūros gynybinio aljanso idėja. XXI amžius iškels daug visai naujų regioninių struktūrų  – pereinamojo laikotarpio į galutinį pasaulio poimperinį būvį produktų. Vienas jų – aiškiai veikianti Vidurio Europa.

 

Atėjo metas, kai Vakarų ir Rytų blokams Europoje nepriklausančios šalys, užuot nuolankiai beldusios į nuolat prieš nosį užtrenkiamas „pertekliaus pasaulio“ duris, užuot baimingai saugojusios save nuo nuolatinių bandymų įtempti atgal į Rytų pasaulį, pasakytų sau ir kitiems, kad jos niekur nelaksto, o susitaria, padėdamos vienai kitai kurti savo saugos zoną – Vidurio Europą. Kas nori, tegul supranta tai kaip „sanitarinį kordoną“ arba prieš Rytus, arba prieš Vakarus  – jų valia. Mes tai matytume kaip mūsų pačių vienintelį garbingai užgyventą ir sukurtą pasaulį, mūsų istorijos ir ateities bendrumo lemtą pasaulį. Nebūtinos mums deklaruotos ar kitaip juridizuotos sąjungos ar sandraugos. Nors galima būtų galvoti ir apie jas. Nebūtinos mums sąjunginės bendros sienos ir bendros valiutos. Todėl mums pakaktų   tvirto žodžio ir pasitikėjimo, kad savo nepriklausomybės gynime būsine ne vieni.

Daug sunkumų teks įveikti tveriant Vidurio Europą. Tačiau supratimas, kad ju būtina, šiandien jau skina kelią į daugelio tų šalių sąmonę. Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, ši mintis kaskart konkretesnė ir aiškesnė. Ir jeigu Lietuva bei Ukraina supranta, kad jų šis darbas negali būti atliktas, tai taip pat jau „pusė darbo“.

Demokratija duoda laisvę kiekvienam žmogui ir šaliai. Bet dėl jų įtvirtinimo ir žmonėms, ir šalims teks dar labai rimtai padirbėti. Mes pasiruošę, mes jau šiandien darom, ką galim.

 

 

Palikti komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Be informed!

Sign up for newsletter