Istorija. Birželio 01 dieną Centro partijos jubiliejus. Pateikiama prisiminimų ištraukas iš Arūno Gumuliausko raštų. Kita dalį rašto publikuosime vėliau.
2003 m. sausio 14 d. LCS, LLS ir MKDS pirmininkams pasirašius susitarimą dėl vidurio dešiniųjų pakraipos partijų vienijimosi, žiniasklaida ėmė prognozuoti Centro sąjungos skilimą. Analogišką nuomonę spaudos konferencijoje pareiškė ir buvęs LCS pirmininkas R. Ozolas. Jis teigė bursiąs apie save nepatenkintus Centro sąjungos narius ir tikino, kad partija išliks. Nuo šiol NCF tapo savotišku LCS išsaugojimo forpostu. Frakcijos lyderiai kituose partijos skyriuose ėmė ieškoti bendraminčių, kurių buvo daug. 2003 m. sausio 18 d. Vilniuje įvyko LCS narių, nesutinkančių su partijos naikinimu, pasitarimas. Jame dalyvavo skyrių atstovai iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių,. Elektrėnų Varėnos, Jonavos. Pasitarime buvo diskutuojama apie LCS išsaugojimo galimybes ir perspektyvas. Skyrių atstovai nutarė sudaryti koordinacinę grupę, kuri parengtų programinį dokumentą. Pasitarime iškelti pagrindiniai artimiausi tikslai: 1. Pasirengti LCS suvažiavimui, siekiant jame surinkti trečdalį delegatų balsų ir taip išsaugoti partiją. 2. Nepavykus surinkti trečdalio delegatų balsų, pradėti rengtis kurti naują partiją, išsaugant „Centro“ sąvoką ir LCS narius, nenorinčius pereiti į naujai kuriamą partiją38.
2003 m. kovo 29 d. LCS suvažiavimas pritarė partijos jungimuisi su LLS ir MKDS. Nesutinkantiems su šiuo sprendimu liko dvi alternatyvos – pasitraukti iš politikos arba steigti Lietuvos centro partiją (toliau LCP). Toks sprendimas buvo priimtas balandžio 26 d. nesutinkančių su LCS jungimusi partijos narių pasitarime Vilniuje. Atvykę iš įvairių Lietuvos kampelių, centristai aptarė LCP steigėjų parašų rinkėjų organizavimą, Centro partijos skyrių struktūrą, finansavimą, statuto projektą. Pasitarimo dalyviai nutarė surinkti per tūkstantį partijos steigėjų parašų. Šį darbą turėjo organizuoti susirinkimo išrinkti koordinatoriai Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Joniškyje, Panevėžyje, Tauragėje, Vilkaviškyje, Alytuje, Jonavoje, Plungėje, Radviliškyje, Šakiuose, Elektrėnuose, Varėnoje, Skuode, Palangoje, Kretingoje, Kupiškyje.
Prasidėjus parašų rinkimo akcijai, paaiškėjo, kad LCS vadovybė dar 2003 m. sausio 16 d. Valstybiniame patentų biure 10-ies metų laikotarpiui užregistravo 4 partinių organizacijų pavadinimus:
- Lietuvos centro partija (Nr. 2003071);
- Lietuvos centro judėjimas (Nr. 2003072);
- Lietuvos centristų sąjunga (Nr. 2003073);
- Lietuvos centro sąjunga (Nr. 2003074)39.
(Gumuliauskas A., Nacionalinė centro partija – centrizmo idėjų tęsėja, Centrizmas Lietuvoje, p. 87;)
Tai buvo buvusių bendražygių dūris peiliu į nugarą savo mokytojui bei partijos kūrėjui R. Ozolui. Šis neetiškas žingsnis žengtas, norint sukliudyti atsikuriančiai partijai savo pavadinime pavartoti „Centro“ sąvoką. Iniciatyvinė grupė, apsvarsčiusi daugiau kaip 10 galimų variantų, pasirinko Nacionalinės centro partijos (toliau NCP) pavadinimą. Jis buvo artimiausias ir gana tikslus, atspindintis siekius atstovauti nacionaliniams Lietuvos interesams. 2003 m. gegužės 2 d. partijos pavadinimas užregistruotas Valstybiniame patentų biure. Taip iniciatyvinė partijos atkūrimo grupė siekė apsisaugoti nuo galimų oponentų trukdymų.
Surinkus per tūkstantį partijos steigėjų parašų, 2003 m. birželio 1 d. Vilniuje, Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, įvyko atkuriamasis Nacionalinės centro partijos suvažiavimas. Delegatai priėmė NCP steigėjų atstovų suvažiavimo deklaraciją, kuri skelbė:
„Mes, Nacionalinės centro partijos steigėjų atstovai, 2003 metų birželio mėn. 1 dienos suvažiavime, būdami
– ištikimi centristinėms pažiūroms;
– Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos deklaruotoms pamatinėms politinio veikimo nuostatoms, suprasdami, kad:
– Lietuvos Respublika nuo šiol yra susieta su NATO ir Europos Sąjunga;
– valstybėje yra būtina nuomonių sklaida ir partinė sistema;
– remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais,
nutariame: pratęsdami Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos veiklą, įkurti Nacionalinę centro partiją“.
Suvažiavime priimtos partijos programinės nuostatos pabrėžė, kad NCP yra Lietuvos nacionalinių interesų atstovavimo ir gynimo politinė organizacija Lietuvai gyvenant ir veikiant pasaulio globalizacijos sąlygomis. Dokumente nustatytas partijos tikslas – „nacijos suvereniųjų galių išsaugojimas ir stiprinimas. Programines nuostatas sudarė 9 skyriai: tapatumo išsaugojimas ir sustiprinimas; sveikata; švietimas; komunikacijos; ūkis; finansai; teisė; saugumas; užsienio reikalai. Šūkis „Mūsų namai – Lietuva“ tapo partijos šūkiu. Suvažiavimo priimtame NCP statute buvo pabrėžtas centrizmo perimamumas. Dokumento pirmasis skyrius teigė, kad NCP yra Lietuvos politinė partija, nuosekliai tęsianti ir įgyvendinanti Lietuvos centro sąjungos programą, priimtą LCS steigiamajame suvažiavime 1993 m. birželio 5 d. ir atnaujintą 2003 m. birželio 1 d. NCP atkuriamajame suvažiavime. NCP tikslas – Lietuvos Respublika, patraukli ir saugi gyventi, ginanti savo piliečius ir jų teisėtus interesus šalyje ir už jos ribų. Atkuriamasis suvažiavimas vienbalsiai partijos pirmininku išrinko R. Ozolą. Šias pareigas jis ėjo nuo 2003 m. liepos 4 d. iki 2008 m. sausio 4 d.. 2008 m. R. Ozolas išrinktas LCP garbės pirmininku. Tad po NCP atkuriamojo suvažiavimo LCS galutinai suskilo į 3 dalis:
- Susijungė su LLS ir MKDS į naują partiją.
- Pasitraukė iš politikos arba perėjo kitas politines organizacijas.
- Atkūrė NCP.
NCP, vykstant atkuriamiesiems darbams ir stokojant finansinės paramos, teko dirbti šiomis kryptimis:
- Kurti partiją ir telkti vidurio politines jėgas.
- Memorandumų, pareiškimų, kreipimųsi forma reaguoti svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos įvykius.
- Aktyviai dalyvauti viešose visuomeninėse-politinėse akcijose.
Dėl lėšų stokos NCP negalėjo plačiai reikštis žiniasklaidoje, visuomeniniuose ar politiniuose renginiuose. Buvo jaučiama tam tikra oponentų informacinė blokada, nenoras, kad Lietuvos žmonės sužinotų apie atsikūrusią politinę organizaciją, kuri 2005 m. gegužės 21 d. atgavo senąjį pavadinimą ir pasivadino Lietuvos centro partija. Kita vertus, ji, nebūdama parlamentine partija, nekėlė didelio visuomenės susidomėjimo. Tik šalyje gerai žinomas partijos lyderis R. Ozolas buvo išimtis. Tačiau ir jį dažnai ignoravo žurnalistai, politikai. Jautėsi, jog R. Ozolą norima nustumti į šalies politikos paraštes bei demoralizuoti taip, kad iš ten niekada nesugrįžtų. Tačiau jo 2004 m. parašyti centrizmo ideologijos metmenys40 yra tokio aukšto lygio teorinis palikimas, kuris gali pasitarnauti šiandieninėms vidurio politinėms jėgoms ir ne tik. Tai, tarsi, kvietimas sugrįžti prie politikos, kurioje vyrauja kova tarp skirtingų ideologijų bei vertybių, o ne vien tik interesai.
Palikti komentarą