Adamkui tapus Prezidentu, vėl buvo atgaivinta vidurio dešiniųjų jėgų koalicijos idėja. Naujoji politika turėjo sujungti centristus, liberalus ir kitas ideologiškai artimas politines organizacijas. Tačiau suartėjimas vyko labai vangiai. 2000 m. nesėkmė Seimo rinkimuose, LCS vadovybės kaita padėtį pakeitė iš esmės. Po partijos krizės Centro sąjungos funkcionieriai neskyrė reikiamo dėmesio centrizmo doktrinai plėtoti, organizacijai stiprinti, o tik ieškojo gelbėjimosi galimybių. Visiškas sutriuškinimas Prezidento rinkimuose dar labiau sustiprino šį procesą. 2003 m. sausio 14 d. LCS pirmininkas K. Glaveckas, LLS pirmininkas Eugenijus Gentvilas ir MKDS pirmininkas V. Bogušis pasirašė susitarimą dėl vidurio dešiniųjų pakraipos partijų vienijimosi. Prieš tai vykusiame Centro sąjungos tarybos susirinkime šiam žingsniui pritarė 46, prieš balsavo 2, susilaikė 7 nariai (LCS taryboje buvo 95 nariai). LLS, kuri kontroliavo situaciją, abejojančių buvo kur kas mažiau: atitinkamai 75, 2, 334. Kovo mėnesį centristai ir liberalai Seime sudarė bendrą Liberalų ir centro frakciją. 2003 m. pavasarį vyko pasirengimo susijungti procesas. Balandžio 25 d. LCS taryba svarstė LCS, LLS ir MKDS jungtinės partijos statuto, programos ir susijungimo sutarties projektus. Programoje nebuvo pateiktas būsimosios partinės organizacijos pavadinimas. Jį turėjo pasiūlyti politinė taryba. Programa teigė, kad naujoji partija vadovaujasi šiuolaikiško liberalizmo idėjomis. LCS taryba nusprendė gegužės 31 d. Vilniuje sušaukti centristų suvažiavimą. Tą pačią dieną įvyko jungtinės partijos suvažiavimas. Jame K. Glaveckas, E. Gentvilas, V. Bogušis pasirašė susijungimo sutartį. Ji nustatė LCS, LLS ir MKDS reorganizavimo proceso sąlygas, kuriomis sąjungos susijungė į naują liberalios krypties politinę partiją. Reorganizavimas – tai LCS, LLS ir MKDS pabaiga be likvidavimo procedūros, susijungimo būdu. Jis turėjo būti laikomas baigtu, tinkamai įregistravus visus steigimo dokumentus atitinkamose valstybės institucijose ir tinkamai sąjungas išregistravus Teisingumo ministerijoje. Partijos statuto nuostatos dėl rinkimų į partijos institucijas (nelieka specialių kvotų buvusiems LLS, LCS, MKDS nariams) turėtų būti taikytinos po 2004 m. Seimo rinkimų. Pasirašius susijungimo sutartį, LCS praktiškai nustojo veikti. Lietuvos politinėje arenoje atsirado nauja liberalios pakraipos politinė jėga – Liberalų ir centro sąjunga.
Tačiau ne visus partijos narius tenkino LCS naujos vadovybės vykdoma politika. Jie, pasinaudoję statuto galimybėmis, nutarė įkurti frakciją, kuri galėtų daryti įtaką partijos politinei veiklai. 2002 m. balandžio 19 d. Vilniuje įvyko LCS Nuosekliųjų centristų frakcijos (toliau NCF) steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo 25 partijos nariai. R. Ozolas susirinkime pabrėžė, kad pagrindinis NCF uždavinys – išsaugoti ir sustiprinti LCS kaip veiksmingą politinę jėgą, turinčią įtakos Lietuvos valstybės stiprinimui: Frakcijos nariai pirmininku vienbalsiai išrinko R. Ozolą. Posėdžio dalyviai nutarė NCF susirinkimus rengti vieną kartą per mėnesį. Nuspręsta skubiai pateikti LCS valdybai reikiamus dokumentus NCF registruoti. Sklandžiam NCF darbui garantuoti buvo reikalingas reglamentas. Be to, šis dokumentas turėjo būti pateiktas registruojant frakciją. Po ilgų diskusiją balandžio 30 d. NCF susirinkime patvirtinta LCF nario anketa, priimtas frakcijos reglamentas. Dokumentas skelbė, kad LCS NCF yra laisvu apsisprendimu susivienijusių LCS narių grupė. Frakcijos nariu galėjo būti bet kuris partijos narys, gavęs dviejų NCF narių rekomendacijas. Reglamentas nustatė frakcijos struktūrą: susirinkimas, pirmininkas, pavaduotojas, sekretorius, taryba. Priimtame dokumente buvo jaučiamas frakcijos pasitikėjimas savo jėgomis. Skyriuje „Baigiamosios nuostatos“ teigiama, kad „LCS NCF nutraukia savo veiklą, kai už tai pasisako daugiau kaip pusė frakcijos narių arba sumažėjus frakcijos narių skaičiui iki 24“35. Ši nuostata patvirtino, jog NCF, puikiai jausdama sudėtingą partijos padėtį, tikėjo savo veiklos perspektyva. Frakcija nuolat didėjo.
LCS vadovybei nebuvo priimtinas frakcijos aktyvumas ir kritinis požiūris, todėl NCF pradėjo jausti savo veikloje įvairias dirbtines kliūtis. Antai LCS valdyba atsisakė registruoti frakciją, nes ši nepateikė programos, 4 frakcijos nariai nesumokėjo nario mokesčio. Tačiau 2002 m. birželio 4 d. LCS sekretoriato potvarkiu NCF buvo įregistruota.
2000-ųjų rudenį NCF nariai pirmieji pajuto gilėjančią partijos krizę. Artėjant 2002 m. Savivaldybių tarybų ir LR Prezidento rinkimams, LCS jautėsi organizacinis pakrikimas. Grupė partijos funkcionierių dirbo ne K. Glavecko, bet V. Adamkaus rinkimų štabe. Visuomenėje pasklido gandai, kad Centro sąjunga byra. Frakcija įpareigojo R. Ozolą partines problemas viešai paskelbti artėjančioje LCS konferencijoje.
2002 m. spalio 26 d. įvykusioje partijos konferencijoje buvęs LCS pirmininkas ir vadovybei oponuojančios NCF atstovai kelis kartus priminė, kad atsakomybė už būsimųjų rinkimų rezultatus tenka dabartiniams lyderiams. R. Ozolas susidariusią situaciją Centro sąjungoje pavadino „daugiau nei sudėtinga“. Pasak jo, po pralaimėtų 2000 metų Seimo rinkimų, pasikeitus centristų lyderiams, rinkėjai nesulaukia aiškių žingsnių, rodančių naują LCS orientaciją.
Kartu R. Ozolas pripažino, kad jei vadovybė nespręs partijos problemų, įmanomas ir jos skilimas. „Demokratija be ribų išsisėmė“, – pareiškė jis ir siūlė nustatyti aiškesnius kriterijus dėl „nepritampančiųjų“ savanoriško pasitraukimo ir energingiau šalinti piktybiškus kenkėjus“. Po ilgos pertraukos tai buvo pirmas realus partijos padėties įvertinimas. Kita vertus, situacija po konferencijos LCS nesikeitė.
NCF ieškojo būdų, kaip išjudinti partiją iš stagnacijos. Gruodžio 20 d. susirinkime R. Ozolas iškėlė šūkį „Mūsų namai – Lietuva“, kuris turėjo tapti vienijančia partiečių idėja. Frakcija nutarė energingiau rengtis būsimajam suvažiavimui, jame pabandyti atnaujinti partijos vadovybę. 2002 m. gruodžio 24 d. NCF paskelbė du pareiškimus: „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rezultatų“ ir „Dėl Respublikos prezidento 2002 m. rinkimų pirmojo turo rezultatų“, kuriuose kritiškai įvertino pasiektus rezultatus ir pačią rinkimų kampaniją. Praėję rinkimai LCS vadovybei tapo lemiamu faktoriumi forsuoti partijos jungimąsi su moderniaisiais krikščionimis ir liberalais. 2003 m. sausio 8. d. K. Glaveckas paskelbė apie Centro sąjungos susijungimą su LLS ir MKDS. Ši žinia sukėlė nuostabą ne tik eiliniams partiečiams, bet ir tarybos nariams. LCS steigėjas, tarybos narys Arūnas Grumadas sausio 10 d. bendrapartiečiams išplatino laišką, kuriame stebėjosi partijos vadovybės veiksmais ir kvietė „visus ramiai pagalvoti ir nepriimti skubotų, šiandien gal ir patrauklių sprendimų“. Jungimosi idėja ypač skausmingai veikė partijos veteranus. Jie buvo psichologiškai „suaugę“ su Centro sąjunga. Sąvoka „centristas“ buvo jų pasididžiavimas. Kita vertus, jungimosi proceso spartinimas tuo metu nebuvo naudingas susilpnėjusiai LCS. Kai kurie partiečiai baiminosi, kad naujame politiniame darinyje dominuos dešinieji liberalai. Be to, LCS vadovybė neturėjo jokių ideologinių argumentų partijų susijungimui pagrįsti. Ji operavo tik pragmatiniais dalykais – finansai, greita valdžia. Atrodė, kad kai kuriems partijos funkcionieriams nusibodo laukti galimybės užlipti ant Olimpo.
Palikti komentarą