Arūnas Gumuliauskas
LCS populiarumas šalyje augo. Tai patvirtino 1995 m. kovo 25 d. įvykusių LR savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai. LCS kandidatai gavo 74, arba 4,97%, deputatų mandatų. Centristus rinkimuose teaplenkė Tėvynės sąjunga, LDDP, LKDP, Lietuvos valstiečių partija. Pagaliau LCS įveikė nuolatinius konkurentus LSDDP. Centristai užėmė įtakingus postus miestų ir rajonų savivaldybėse17. Tokie rinkimų rezultatai patvirtino, kad visuomenė vis labiau pripažįsta centro politines jėgas. LCS įsitraukė į stipriausių Lietuvos partijų grupę. Nuo šiol ji galėjo vis svariau įvairiais šalies gyvenimo klausimais pareikšti savo nuomonę, į kurią įsiklausydavo tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos. Kartu augo ir partijos gretos. LCS susikūrimo metu teturėjo 400 narių. Ilgainiui partijos narių ir skyrių augimo procesas įgijo nesustabdomą pagreitį. 1996 m. LCS turėjo 1500 narų, 1998 m. vasarą – 4768, o 1999 m. – 53 skyrius18. Dėl partijos narių ir skyrių augimo teko pataisyti ir papildyti LCS statutą. 1997 m. birželio 28 d. šį darbą atliko partijos suvažiavimas. LCS atsirado nauja struktūra – LCS koordinacinė regiono taryba, kuri galėjo būti steigiama skyrių iniciatyva. suvažiavimas pakoregavo partijos vadovybės struktūras. Statutas numatė vicepirmininko statusą ir panaikino tarybos pirmininko pareigybę. Pirmasis vicepirmininkas atsakė už LCS parlamentinę veiklą, vicepirmininkas – už komitetų darbą, o vicepirmininkas-atsakingasis sekretorius privalėjo kontroliuoti LCS·organizacinę struktūrą ir jos veiklą. Suvažiavime pirmuoju vicepirmininku buvo išrinktas E. Bičkauskas, vicepirmininku – Kęstutis Glaveckas, vicepirmininku-atsakinguoju sekretoriumi – V. Staniulis19.
Po sėkmingo organizacinio darbo partijos viduje netruko ateiti solidesnės pergalės ir šalies mastu. Ypač tai pasakytina apie 1996 m. Seimo rinkimus, kurie tapo geriausiu pasiekimu per visą partijos gyvavimo istoriją. Centristai tapo ketvirtąja politine jėga šalyje. Šie parlamento rinkimai aktyvumu nepasižymėjo. Prie rinkimų urnų atėjo tik 52,92% užregistruotų rinkėjų. Dėl 141 Seimo nario mandatų varžėsi 1351 kandidatas. Iš jų 877 kandidatai balotiravosi 71 vienmandatėse apygardose, o 1212 kandidatų buvo įrašyti į 24 partijų, politinių organizacijų ir vienos koalicijos sąrašus, konkuruojančius daugiamandatėje apygardoje. Dauguma mažųjų partijų, dalyvavusių rinkimuose, puoselėjo viltį įveikti proporcinės rinkimų formulės barjerą, kuris dar 1992 m. rinkimuose buvo lygus 4%. Iš viso daugiamandatėje rinkimų apygardoje už Centro sąjungą balsavo 8,24% rinkėjų. Penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) LCS teikė pirmenybę 9,831% rinkėjų. Likusioje Lietuvoje už centristus balsavo 7,834% rinkėjų. LCS buvo populiari ir miestuose, ir rajonuose. Daugiausia už centristus balsavo šiauliečiai ir dzūkai. Galima teigti, kad LCS daugiausia rėmė tiek kaimo, tiek miesto inteligentija. Devynis parlamentarų mandatus centristai iškovojo daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Šis rezultatas parodė, kad žmonių pasitikėjimas vidurio jėga nuosekliai augo. Mandatų galėjo būti ir daugiau, bet tam sutrukdė finansinės problemos. Rinkimų reklamai ir agitacijai LCS neskyrė tiek daug lėšų, kiek kitos didžiosios politinės jėgos. Kiek prasčiau centristams sekėsi vienmandatėse rinkimų apygardose. Jose pergales po antrojo turo pasiekė E. Bičkauskas (Justiniškių rinkimų apygarda Nr. 7), K. Glaveckas (Alytaus RA Nr. 30), R. Ozolas (Dzūkijos RA Nr. 69), Kazimieras Šavinis (Dainų RA Nr. 25). Po pakartotinių rinkimų parlamentare tapo centristė Danutė Aleksiūnienė (nuo 1997-04-22)20. 1996 m. Seimo rinkimų kampanija parodė, kad dinamiškai formavosi LCS ideologinės nuostatos ir principai. Partija stiprėjo tiek organizaciniu, tiek idėjiniu požiūriu. Puikūs rinkimų rezultatai centristams suteikė teisę sudaryti stiprią ir didelę frakciją Seime. Pradžioje joje dirbo net 18 narių. Taip LCS frakcija galėjo daryti įtaką įstatymų leidybai ir Vyriausybės veiklai.
Ne ką prasčiau centristams sekėsi 1997 m. bei 2000 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose. Ypatingai sėkmingai pasirodyta pastaruosiuose. Juose centristai iškovojo net 173 mandatus (12,69%) ir įsitvirtino 4 vietoje. Pergalė rinkimuose leido LCS nariams eiti atsakingas pareigas vietos savivaldos institucijose. Centristai tapo Panevėžio, Kazlų Rūdos, Jonavos, Varėnos, Joniškio, Rietavo, Elektrėnų, Trakų merais, Kazlų Rūdos, Šiaulių, Kupiškio, Rokiškio, Alytaus, Varėnos, Skuodo, Marijampolės, Šakių vicemerais. Savivaldybių tarybų kadencijos metu šis skaičius dar labiau išaugo. Antai 2002 m. LCS turėjo net 10 merų ir 11 vicemerų. Po 2000 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų centristų įtaka buvo akivaizdi Varėnos, Joniškio, Šakių, Kupiškio, Šilalės rajonų, Panevėžio, Šiaulių miestų, Kazlų Rūdos, Druskininkų, Elektrėnų savivaldybių tarybose21.
Nuo Sąjūdžio veiklos pradžios užsimezgė būsimųjų centristų lyderių ir žymaus JAV lietuvių išeivijos veikėjo Valdo Adamkaus ryšiai. Šie kontaktai dar labiau išsiplėtė, kai 1993 m. jis buvo kandidato į LR Prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. Todėl 1997 m. LR Prezidento rinkimuose LCS iškėlė savo kandidatą – V. Adamkų. Dėl 3 metų gyvenimo cenzo šalyje ši procedūra buvo gana komplikuota. Dėl šios priežasties 1997 m. rugpjūčio 25 d. centristai pradėjo pilietinę parašų rinkimo kampaniją „Akcija už Valdą Adamkų“. Jos metu per 300 tūkstančių piliečių parašais raginta gerbti savo teisę pasirinkti ir reikalauta leisti V. Adamkui dalyvauti rinkimuose. Galiausiai lapkričio 14 d. Vyriausioji rinkimų komisija jį įregistravo kandidatu į LR prezidentus. V. Adamkaus rinkimų štabui vadovavo V. Staniulis. Centristai į šią kampaniją įtraukė daugybę savanorių, kurie talkino bukletų ir kitos rinkimų kampanijos medžiagos platinimo, rinkimų stebėtojų, rinkėjų apklausų, plakatų klijavimo, transporto ir kt. grupių veikloje. Lapkričio 7 d. buvo paskelbta V. Adamkaus rinkimų programa „Lietuva, žengianti į XXI amžių“. Ji oficialiai aptarta lapkričio 21 d. Vilniuje įvykusioje konferencijoje „Lietuva renka savo prezidentą“. Pirmąjį programos skyrių „Lietuvos prezidento institucija“ pristatė R. Ozolas, antrąjį – „Užsienio politika“ – Regimantas Čiupaila, ketvirtąjį – „Ekonomika“ – K. Glaveckas, penktąjį -„Krašto saugumas, teisėsauga, teisėtvarka“ – E. Bičkauskas22. Taigi, galima teigti, kad šio dokumento atsiradimą ženkliai įtakojo centristų pozicija.
1997 m. gruodžio 21 d. įvykusiame pirmajame Prezidento rinkimų ture dalyvavo Artūras Paulauskas, V. Adamkus, V. P. Andriukaitis, Kazys Bobelis, V. Landsbergis, Rolandas Pavilionis ir Rimantas Smetona. Sėkmingiausias jis buvo A. Paulauskui ir V. Adamkui. Antrajame rinkimų ture LCS kandidatu pasitikėjo 49,96% dalyvavusių rinkėjų (968031 baisas). A. Paulauskas sulaukė 49,22% rinkėjų paramos (953775 baisai)23. Dabar atrodė, kad centristams atsiveria naujos bendradarbiavimo galimybės su prezidentūra. Tačiau taip neatsitiko.
Su Prezidentu vėliau nesusiklostė tokie glaudūs santykiai, kokie buvo per rinkimus. Dėl to pralaimėjo abi pusės. V. Adamkus, neturėdamas jokio politinio užnugario, buvo priverstas laviruoti tarp partijų pozicijų, o LCS, praradusi aiškiai išreikštą Prezidento paramą, po kiek tai laiko pradėjo dreifuoti. Tiesa, pradžioje bandymai abiems pusėms bendradarbiauti buvo, bet jie nepasižymėjo rezultatyvumu. Antai 2000 m. balandžio 24 d. įvykusiame LCS tarybos posėdyje Seimo rinkimų kampanijos organizavimo grupės vadovas Algis Čaplikas pateikė rinkimų kampanijos organizavimo ir vykdymo grafiką. Jame detaliai buvo išdėstyti visi numatomi renginiai, turėję padėti tinkamai pasirengti lemiamoms politinėms kovoms. Seimo rinkimų programos projekto grupės vadovas R. Čiupaila pateikė programos „Naujoji politika Lietuvai: atsigręžk į žmogų“ metmenis. Šiame dokumente buvo konstatuojama, „Jog didžiausias mūsų krašto turtas yra žmogus, jo žinios, sugebėjimai, moralė, profesinė patirtis ir sveikata“. Programoje pirmą. kartą centristai iškėlė svarbą regioninės politikos, kuria LCS sieke sušvelninti pragyvenimo lygio atotrūkį tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Visos programinės nuostatos buvo skirtos eilinio žmogaus gerovei kelti. Dokumente nuskambėjo naujas LCS rinkiminis šūkis: „Lietuvoje laikas naujai kvėpuoti ir veikti!“24.
Pagal rinkimų organizavimo ir vykdymo grafiką 2000 m. liepos 3 d Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Naujoji politika“. Joje dalyvavo ir šios politikos šalininkas bei iniciatorius Prezidentas V. Adamkus. Konferencijoje pranešimus skaitė R. Ozolas, R. Čiupaila, Vytautas Radžvilas ir kt.. Prelegentai bandė teoriškai pagrįsti Naujosios politikos koalicijos, kurioje rastų vietą ir LCS, galimybę. Tai buvo pirmas fundamentalus žingsnis naujos politinės jėgos sukūrimo link. Be to, rugpjūčio 26 d. įvykusi LCS konferencija patvirtino Seimo rinkimų kandidatų, tarp kurių daugiamandatėje apygardoje balotiravosi ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos (MKDS) pirmininkas Vytautas Bogušis, sąrašą. Taip buvo žengtas pirmas konkretus centristų žingsnis, kuriant Naujosios politikos koaliciją25. Lapkričio mėnesį buvo pasirašyta Naujosios politikos koalicijos Seime sutartis. Į šį darinį įėjo LCS, Lietuvos liberalų sąjunga (toliau LLS), Naujosios sąjungos (socialliberalų) ir MKDS atstovai. Pagal koalicinę sutartį centristai delegavo Rasą Melnikienę dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje viceministre, K. Šavinį – Susisiekimo, Imantą Lazdinį – Aplinkos ministerijų viceministrais. Žlugus Rolando Pakso Vyriausybei, iš jos turėjo pasitraukti ir minėti politikai26. Taip Naujosios politikos koalicijos idėja buvo numarinta.
2000 metai centristams buvo lemtingi. Tiesa, tais pačiais metais vykę savivaldybių tarybų rinkimai nesukėlė nerimo, nes LCS, lyginant su 1997-aisiais, daugiau iškovojo 38 mandatus. Tačiau pagrindinė krizė partiją ištiko per Seimo rinkimus, kada tik du centristai, laimėję vienmandatėse apygardose (Vakarinėje apygardoje Nr. 27 pergalę šventė Gintaras Šileikis. Šilutės-Pagėgių apygardoje Nr. 32 nugalėjo Virginijus Martišauskas. Seimo nariu tapo ir K. Glaveckas, pats išsikėlęs Dainavos apygardoje Nr. 16), pateko į parlamentą. Kita vertus, pasirengimo rinkimams metu buvo sunku tokią baigtį numatyti.
2000 m. spalio 8 d. Seimo rinkimuose dešiniųjų politinių jėgų iniciatyva buvo panaikintas antrasis turas vienmandatėse apygardose. Nauja situacija palengvino galimybę tapti parlamentarais tiems asmenims, kurie net ir nesusilaukė didumos rinkėjų paramos. Rinkimų įstatymo pakeitimas buvo ypač naudingas naujoms populistinėms jėgoms.
LCS šių rinkimų rezultatai prilygo 1992 rn. LCJ pasiekimams. Tada centristai gavo 2,44% rinkėjų balsų. Šiuose rinkimuose LCS pasitikėjo 2,86% balsavusiųjų. Kita vertus, 1992 m. LCJ parėmė 46908 rinkėjų, o dabar – tik 42030. LCS nariai Seime subūrė Jungtinę frakciją, kurią, be centristų, sudarė MKDS ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai.
Pirmą kartą savo istorijoje LCS rinkimams išleido tiek daug lėšų. Be to, LCS buvo įsiskolinusi dar nuo 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimų. Po parlamento rinkimų partija ėmė skęsti skolose.
Centro sąjungos pralaimėjimą 2000-ųjų metų rinkimuose į Seimą sąlygojo tiek vidinės, tiek išorinės priežastys. Pirmiausia buvo pasirinktas blogas partijos valdymo modelis ir organizacinės tvarkomosios veiklos stilius. Akivaizdžiai stigo valdymo kolegialumo, ypač priimant strateginius sprendimus. Partijos vadovybė atitrūko nuo eilinių partijos narių. Skyrių ar atskirų žmonių nuomonė neretai buvo nesvarstoma arba atmetama. Centro sąjunga ne visada turėjo aiškų, visuomenei suprantamą požiūrį svarbiais valstybės politikos ar viešojo gyvenimo klausimais. Dažnai partijos vadovų pareiškimai savo turiniu ir forma buvo neadekvatūs realiai situacijai, o tai mažino jos prestižą. Neatsitiktinai 1999 m. rugpjūčio 7 d, LCS susikūrė Reformų frakcija, kurios pirmininku tapo G. Šileikis. Savo programos nuostatuose frakcijos nariai teigė: „Mes negalime nepastebėti ir negatyvių taisytinų dalykų, apie kuriuos privalome kalbėti ir diskutuoti žymiai daugiau ir atviriau nei iki šiol. Mes manome, kad partijai tai padės išsiaiškinti savo vidinio gyvenimo trūkumus, juos taisyti, o prireikus ir reformuoti. Taip partija sėkmingiau plėtotų ideologinę, organizacinę, vidinę demokratiją“27. Kita vertus, frakcijos susikūrimas atskleidė pirmuosius partijos ideologinės poliarizacijos simptomus. Be iniciatyvos dirbo Centro sąjungos frakcija Seime. Ji nesugebėjo tinkamai ginti partijos programos nuostatas, ką netruko pastebėti rinkėjai. LCS komitetų, turėjusių teikti dalykinius vertinimus ir sprendimų projektus partijai, o per ją – ir visuomenei, veikla buvo netolygi bei blogai koordinuojama. Partijos vadovybę ir iš dalies visą partiją užliūliavo turėti aukšti sociologinių tyrimų reitingai. LCS organizacinės struktūros požiūriu blogai pasirengė Seimo rinkimams. Rinkimų kampanija buvo pasyvi ir neįtaigi. Kita vertus, LCS, iš esmės lėmusi, kad Lietuvoje susikurtų vidurio politinių jėgų blokas ir kad visuomenė atsisakytų kairės – dešinės švytuoklės principo, pati dėl šių savo pastangų ir nukentėjo, nes išsklaidė savo elektoratą. 2000 m. spalio 25 d. LCS pirmininkas R. Ozolas paskelbė pareiškimą, kuriame prisiėmė asmeninę atsakomybę už partijos patirtą pralaimėjimą rinkimuose, pranešė apie savo atsistatydinimą iš partijos pirmininko pareigų bei prašė tarybos sušaukti neeilinį suvažiavimą. Tai buvo pirmas partijos lyderio toks poelgis Lietuvos politinėje istorijoje. Spalio 25 d. Kaune susirinkusi LCS taryba nutarė sušaukti neeilinį Centro sąjungos suvažiavimą lapkričio 25 d.. R. Ozolo pavyzdžiu pasekė LCS pirmininko pavaduotojas E. Bičkauskas ir vicepirmininkas-atsakingasis sekretorius V. Staniulis28.
LCS neeilinis suvažiavimas, įvykęs 2000 m. lapkričio 25 d. Vilniuje, naujuoju partijos pirmininku išrinko K. Glavecką, o vicepirmininkais patvirtino G. Šileikį ir Vidą Mikalauską. Jo metu priimta rezoliucija „Dėl Centro sąjungos rinkimų rezultatų įvertinimo ir tolesnės politinės veiklos“, kurioje kalbėta apie galimybę keisti savo politiką, išanalizuoti nesėkmės priežastis, atlikti konkrečius veiksmus jau artimiausioje ateityje.
Suvažiavimas, turėjęs tapti persilaužimo partijoje veiksniu, pasuko lengvesniu keliu ir sustiprino LCS pirmininko įgaliojimus. Delegatai priėmė statuto pataisas bei papildymus. Jie atgaivino valdybos instituciją, kuri veikė dar 1995 m. Naujasis statutas skelbė, kad LCS valdyba yra Centro sąjungos politinė institucija, veikianti tarp Centro sąjungos tarybos posėdžių, atskaitinga Centro sąjungos tarybai. Valdybos pirmininką (jo pavaduotojus) LCS pirmininko teikimu atviru balsavimu tvirtino taryba. Centro sąjungos valdybą sudarė taryboje atviru balsavimu išrinkti 6 nariai, LCS pirmininko teikimu tarybos skiriami 6 nariai. Taigi naujasis partijos pirmininkas galėjo turėti viename svarbiausių LCS institutų sau parankių žmonių. Be to, slapto balsavimo išeliminavimas žeidė partinės demokratijos principus. Centro sąjungos valdyba turėjo plačius įgaliojimus. Ji LCS pirmininko teikimu skyrė ir atleido atsakingąjį sekretorių, koordinavo politinę skyrių, komitetų, sekcijų veiklą, rengė suvažiavimo, konferencijos, tarybos darbotvarkės pasiūlymus, tvirtino sekretoriato mokamų darbuotojų etatų struktūrą bei atlyginimo normatyvus, sudarė kandidatų rinkimams į LR Seimą sąrašą, siūlė jo eiliškumą, sudarė rinkimų štabą, svarstė operatyvią politinę situaciją, suderinusi su Centro sąjungos pirmininku, rengė politinius partijos pareiškimus ir pozicijas. Tačiau visi minėti pokyčiai partijos padėties visuomenėje nepakeitė. Ji ir toliau niekaip negalėjo susigrąžinti buvusio populiarumo.
Po keleto politinio atokvėpio metų 2002-ieji vėl kvietė į naujas rinkimų kovos batalijas. Artėjo LR Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimai. Vasario 27 d. valdyba svarstė šią problemą. Buvo nutarta artimiausiame tarybos posėdyje teikti K. Glavecką kandidatu LR Prezidento rinkimuose. Kovo 16 dieną posėdžiavusi LCS taryba priėmė nutarimą kelti partijos pirmininką kandidatu į LR Prezidentus.
Birželio 8 d. įvyko LCS konferencija, skirta iškilmingai paminėti LCJ 10 metų jubiliejui ir iškelti Centro sąjungos kandidatui LR Prezidento rinkimuose. Į šias iškilmes susirinko daugiau kaip 300 centristų, LCS steigėjai, diplomatų, istorikų, politologų . Konferencijoje R. Ozolas iškėlė K. Glavecko kandidatūrą į Prezidentus. Pastarasis pateikė savo rinkimų programą, kurios šūkis buvo „Padarykime Lietuvą saugesnę ir patogesnę gyventi!“29.
Pasirengimo Savivaldybių tarybų rinkimams pagrindinis etapas buvo 2002 m. spalio 26 d. prasidėjusi LCS konferencija. Joje deputatai patvirtino LCS savivaldybių tarybų programą, kuri nustatė pagrindines partijos pozicijas įvairiais valstybės gyvenimo klausimais. Tai buvo lakoniškas dokumentas. Kita vertus, skyriai rinkimams parengė vietinę specifiką atitinkančias programas. Centristai nusprendė dalyvauti rinkimuose 60-yje savivaldybių. Daugiausia vilčių jie siejo su Varėnos, Kazlų Rūdos, Rietavo ir Elektrėnų skyriais. Skeptiškos nuotaikos vyravo Vilkaviškio, Biržų, Neringos, Vilniaus rajonų savivaldybėse. LCS vadovai vylėsi surinkti bent 10% rinkėjų balsų. Kėdainiuose, Pakruojyje, Šalčininkuose,· Kalvarijoje, Švenčionyse, Skuode centristai turėjo dalyvauti koalicijose su vidurio dešiniosiomis partijomis.
2002 m. gruodžio 22 d. įvyko LR Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimai, kuriuose dalyvavo 23 politinės partijos ir organizacijos. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo Savivaldybių tarybų rinkimuose LLS aplenkė centristus. LCS gavo tik 156 (10,00%) mandatus. Prieš dvejus metus Savivaldybių tarybose Centro sąjunga turėjo 173 atstovus, o dabar 17, arba 2,69% mažiau. Ypač tragiška padėtis centristams susiklostė Vilniuje, kur nebuvo gauta nė vieno mandato.
Dar blogiau centristams sekėsi LR Prezidento rinkimuose. Į šį postą pretendavo net 17 kandidatų. Pirmajame rinkimų ture už LCS pirmininką balsavo 7554 rinkėjai, o tai sudarė tik 0,52% nuo visų dalyvavusiųjų. Šis pralaimėjimas buvo skaudus smūgis LCS partijai. Pasirodė, kad Savivaldybių tarybų rinkimuose už LCS balsavo 130490 rinkėjų, o LR Prezidento rinkimuose už Centro sąjungos pirmininką – tik 755430. Atlikta analizė leido daryti išvadą, kad Lietuvos visuomenė net daugiau kaip 17 kartų parodė didesnį pasitikėjimą partija nei jos pirmininku. LCS vadovybė atsidūrė ceitnote. Pačioje partijoje pasigirdo nedrąsių balsų, raginančių pirmininką atsistatydinti. Tačiau šis ir jo šalininkai pasirinko kitą, lengvesnį, kelią: jie greitino partijos susijungimą su LLS ir MKDS.
Nuo pat savo susikūrimo pradžios centristai ieškojo idėjinių partnerių, koalicijos sudarymo galimybių. Dar 1992 m. rugsėjo 12 d. LCJ priėmė nutarimą „Dėl koalicijos su kitomis politinėmis organizacijomis“. Per visą Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį artimi ryšiai centristus siejo su liberalais. Šie kontaktai buvo užmegzti dar prieš 1992 m. Seimo rinkimus. Nepavykus susitarti dėl bendro sąrašo, abi politinės jėgos rinkimuose dalyvavo atskirai. Tačiau joms nepavyko surinkti reikiamų 4% rinkėjų balsų. 1993 m. liepos 23 d. įvyko LCS ir LLS atstovų pasitarimas, kuriame buvo aptariamos tarpusavio bendradarbiavimo galimybės.
1994 m. gegužės 26 d. LCS ir LLS pasirašė bendrą nutarimą dėl veiksmų derinimo savivaldybėse. Spalio 19 d. partijų vadovai E. Bičkauskas ir Šarūnas Davainis paskelbė pareiškimą, kad abiejų sąjungų ideologinės pažiūros panašios ir ateityje galimas susijungimas. Abi pusės sudarė derybų grupes, kurios turėjo parengti susijungimo sąlygas. Spalio 27 d. įvyko eilinis derybininkų posėdis. Jame dalyvavo V. Adamkus, kuris pritarė partijų jungimosi tendencijai ir sutiko dalyvauti būsimuosiuose derybų etapuose32. Gandai apie susijungimo procesą pasiekė net JAV lietuvių spaudą. LCS skyriuose kilo nepasitenkinimo banga. Tarybos pirmininkas E. Bičkauskas buvo priverstas kreiptis į partijos bičiulius. Jis informavo apie susidariusią padėtį ir teigė, kad prasidėjęs dialogas turi tęstis ne tik derybų grupių ar vadovybių lygmeniu. Aktyviau susijungimo idėją rėmė LLS, kuri 1995 m. sausio 14 d. įvykusiame kongrese priėmė nutarimą derėtis su LCS iki kitų metų ir, esant galimybei, susivienyti. Tačiau susijungti nepavyko. Liberalai pasuko kitu keliu. 1996 m. sausio 20 d. įvykusiame neeiliniame 5 LLS kongrese buvo aiškiai pasakyta, jog partija turi likti savarankiška. Kita vertus, bendradarbiavimas tarp šių politinių jėgų nenutrūko. Ilgainiui tarp LCS ir LLS ėmė rastis ideologiniu požiūriu nesuderinamų nuostatų. 1992 m. LLS visuomenės buvo vertinama kaip centro dešinės partija. LCJ, o vėliau LCS, kairės – dešinės skalėje užėmė labiau dešinę poziciją negu liberalai. Situacija nesikeitė ir 1994 m. 1996 m., iškart po rinkimų, sociologų atliktos apklausos parodė, kad keitėsi gyventojų požiūris į partijų išsidėstymą kairės – dešinės skalėje.
Ryškiausiai joje į dešinę pažengė liberalai, centro pozicijoje palikę LCS.
Palikti komentarą